Pasaulis pagal mane...

kazkada sedejau kavineje ir mano akys uzkliuvo uz paveikslo.
Grazus paveikslas.
jame buvo pavaizduota sodyba, sena troba, aplink senas sodas, seni daiktai...
tas vaizdas taip primine mano seneliu namus...i kuriuos jau niekada nebesugrisiu, nes ju jau nebera...
Tas paveikslas taip sujaudino mane, kad net nebesulaikiau besiskverbenciu asaru...
vaikyste, kodel tu prabegai, kaip as ilgiuosi taves...
tos nerupestingos dienos, praleistos pas senelius...tas nesuvarzytas buvimas...
tu atsikeli ryta, isbegi i rasota pieva, ar ziema i pusnis ir tu zinai, kad uz duru pasilieka tave mylintys ir laukiantys zmoguciai...
ir kiek tokiu akimirku...
kiek meiles ir gerumo...
visada esi laukiamas...
visada pasilgtas....
nebera tu namu...
nieko nebera
sugriuvo tas pasaulelis...
nebesugris tos dieneles....